piesta

1 piestà sf. (4) K, Dkš, Vdš, Dv, (2) Arm, VšR 1. SD353, R iš stuobrio išskobtas aukštas indas kruopoms, sėmenims, kanapėms, o kartais lašiniams ar bulvėms grūsti, grūstuvė: Su krušekliu grūdžia miežius piesto[je], t. y. grūstuvė[je] J. Sėmenis piestõj sugrūda, o paskui aliejų muša Kp. Piestõj grucę darom Lnt. Rugius nevėtytus padžiovindavo, piestõj dviejuos sugrūsdavo Ck. Didelėj piestõj grūda miežius kruopom Slm. Grūda te kokion piestõn Rud. Sugrūda, būdavo, lašinius piestõn ir užtrina [viralą] Skp. Pirma būdavo piestos madoj bulbom trint Švn. Pamerk piestą baloj, kad neperdžiūtų Sv. Įsipilk į piẽstą kanapių – sugrūsk kruopoms uždaryt Jrb. Išaudžia, tai piẽstoj [milą] grūda, ir tada jau paveltas Pb. Kap piestùkė dėžutė Rud. Koki čia marti, koki martelė – lig slenksčiu aukštumo, lig piestai didumo! NS694. ^ Tos bobos kojos kaip piẽstos (storos) Jrb. Vaikščioja kap su piẽstom (storomis, sutinusiomis kojomis) Gs. Merga kaip piesta (stambi, apkūni), yra ko pažiūrėt Ssk. Burokų kaip piestų̃ (didelių, gerų)! Dbk. Ir čia žmonės ne piesta jodinėja, bet arkliais važineja KrvP(Lš). Stora piesta, žalia vanta – ir tos privalu B. Nuvažiavo pas mergą ir parvažiav[o], piestą aplaižęs (nieko nelaimėjęs, nepešęs) Rod. ║ ko nors kiekis, telpantis į tokį indą: Supyko ponas, liepė mergai per naktį nugrūsti penkias piestas grucės P.Cvir. Piẽstą kriuštinės nugrūdo Šk. 2. Lkm grūstuvėlis pipirams sutrinti. 3. žr. piestas 2: Piestà grūdams pilti; piestà viršutiniam akmeny Šk. 4. Švnč stebulė: Sprykai sudėta in piẽstą Trak. Buksą indeda piestõn Trak. 5. medinė koja: Su piesta vaikščiojo Ml. Nor su medine piesta atpykšės, vis tekėsiu – gana mergaut! Ml. 6. prk. juok. sėdynė, užpakalis: Ko gi stovi? Besk savo piestą ažu stalo (juok. sėskis) Ktk.